2005 ekspedicija į Kopenhagą

Spalio menesį išplaukti į Baltijos jūrą gali tik tie, kuriems pasireiškia ūmus jūros druskos kraujyje

Šis žygis iš kitų gali išsiskirti vienu tikslu - plaukėme tikrąja to žodžio prasme jūros druskos į venas susileisti. Laivo kapitonas ilgai mus atkalbinėjo - naktys ilgos ir šaltos, orai spalio mėnesį kaip taisyklė irgi ramūs būna retai. Tačiau noras sau dar kart įrodyti, jog esam pasiruošę rimtiems išbandymams buvo stipresnis už Andriaus Varno atkalbinėjimus.
Iš Minijos kaimo iki Klaipėdos atburiavom nors ir su tam tikrom traumom, tačiau puikios nuotaikos. Jūroje stichijos irgi nebuvom lepinami - nors kažkiek lijo, tačiau lauktų audrų ir štormų mūsų kailiukai nepamatė. Pirmajame ekspedicijos uoste Nexø įgula, prisiminusi Kuršių marių regatos paprotį, jog norint prisišaukti vėją, reikia trinti skultūrų, vaizduojančių moteriškas figūras, iškilumus, tiesiog stąčiai negalėdavo praeiti nei pro vieną meno kūrinį. Teisybę pasakius, vėją ir lietų mums prisišaukti pavyko, bėda tame, kad visas tas malonumas vyko tuo metu, kai mes vietinio lenko Tomeko ( vardą jau galėjau ir užmiršti ) įkalbėti mes keliavome jo autobusiuko po Bornholmo salą. Ekskursija tiesa pasakius buvo kiek brangoka, bet už tai pamatėme visą salą, aplankėme minerologijos muziejų, kuriame buvo išdėstyta, jok Bornholmo sala visiškai nepriklauso Europai, bet kažkokiu stebuklingu būdu atsirado jos viduryje. Visko gali būti. Jeigu viduryje Baltijos jūros, galima auginti vynuoges ir iš jų daryti pripažintą vyną - kodėl reiktų netikėti, kad sala priklauso visai kitam žemynui...