S/Y "Saulė 2" 2005 metų pasiplaukiojimai II

Rugpjūčio 16 dienos rytą pirmyn į Visby. Deja, išėjus iš įlankos mus užpuola baidevindas. Aš išsigąstu ir... sveika jūrlige. Berniukai laikosi gerai. Man rodėsi, po ilgo ilgo plaukimo, pasiekiame Visbį. Va čia tai grožis. Gal dėl tos užpuolusios jūrligės, gal dėl civilizacijos trūkumo Visbis man pasirodė reto grožio miestukas. Jachtklubas didžiulis. Sutikome ten ir kelias lietuvių jachtas.
Sėkmingai apsipirkome vietiniame prekybos centre, apžiūrėjome ne tik miesto architektūros paminklus, bet ir mums neįprastas alkoholio parduotuves ir 17 dieną apie pietus patraukėme Staro Karlso salos link.
Sala iš tikrųjų yra apvali. Joje yra jūrinių paukščių rezervatas. Nuo balandžio iki rugpjūčio 15 dienos galima aplankyti tiktai mažąją salos dalį dėl to, kad joje peri jūriniai sparnuotieji. Mes gi pataikėm tada, kai galima buvo eiti kur širdis geidžia. Sala gerokai iškilusi virš jūros lygio. Visi ten augantys medeliai ir krūmai nukapoti, kad paukščiams būtų kur perėti. Mes ją praminėm kiškių ir avių karalyste, nes turbūt ne vienam iš mūsų būtų keista žiūrėti į kiškius, kurie ramiai sau graužia žoleles per 2-3 metrus nuo tavęs. Saloje yra gražus švyturys, tik va, sezono metu gali būti sudėtinga prisišvartuoti. Prieplaukoje yra lieptelis, prie kurio gali tilpti viso labo tik du laivai. Jei tavo laivas trečias - lauk. Mums pasisekė - mes ten buvom vieninteliai. Tiesa, įėjimas į salą mokamas.
Pasivaikščiojom po salą iki saulė pasiekė horizontą, o paskui vėl į jachtą. Kadangi buvo visiškas štilis, nutarėm plaukti į Burgsvik uostelį naktį.
Šis plaukimas paliko didelį įspūdį visiems. Plaukiant į minėtą uostuką pakeliui mums sparnais mojo visa eilė vėjo malūnų, kurie stovėjo, rodės, tiesiog vandenyje. Vaizdas pritrenkiantis - kaip iš vaiduoklių miesto. Aplinkui žvaigždėtas dangus, jūra rami, it stiklas. Dar vienas įdomus faktas plaukiant naktį - farvateris į Burgsviką nužymėtas nešviečiančiomis bojomis. Jų viršuje yra prilipdyta floresuojanti juosta. Ir tiek... Teko man stotis į jachtos priekį ir kas keliolika sekundžių švysčioti prožektoriumi. Čia mums labai pasitarnavo Tomo turimi elektroniniai prietaisai - 2 sekundžių tikslumu jis komentavo, ką mes turime matyti už borto. Negaliu sakyti, bet gelbėjo ir šviečiančios vedlinės. Prastesniu oru mūsų tikslas vargiai ar galėjo būti pasiektas, bet mums pasisekė. Apie antrą valandą nakties mūsų jachta saugiai stovėjo uostuke. Išsimiegojom, pabendravom su uostuko prižiūrėtoju, kuris puikiai prisiminė visus šią vasarą jį aplankiusius lietuvius, ir pradėjom dairytis namų link. Rugpjūčio 18 dieną apie pietus savo bures iškėlėm tam, kad po 24 valandų būtume Lietuvoje.
Vis dar buvo štilis. Švedijos Gotlando sala mus sužavėjo savo grožiu ir ramybe. Taip ir nematę nė vieno pasieniečio pasukome namo.
Su saulės laida po truputį sėlino tamsa. Tokio ramaus ir spalvoto saulėlydžio neteko matyti. Naktis atėjo rami, su šen bei ten blyksinčiomis laivų šviesomis. Švietė mėnulis. Vyrai sumigo tam, kad mane pakeistų apie antrą valandą nakties. Ant denio likome trise - aš, jachta ir mėnulis...
Paryčiais atsirado šioks toks vėjelis, bet jo kryptis mums nebuvo palanki. Teko kurti motorą.
Rugpjūčio 19 dienos antroje pusėje buvome Klaipėdoje. Vakare apie 22 valandą palikome savo laivą Mingėje. Neilgam. Grįžome kitą dieną. Kaip tik per mano gimtadienį. Turiu pasakyt, kad pastarasis buvo kur kas smagesnis negu Tomo...